1939 m. spalio 11-oji: Vilnius grįžo, bet su sąlygomis

1939 m. spalio 11 d. įsigaliojo Lietuvos ir Sovietų Sąjungos spalio 10 d. pasirašyta sutartis, pagal kurią Vilnius ir dalis Vilniaus krašto buvo perduoti Lietuvai. Tai buvo esminis teritorinis pokytis, tačiau sutartis kartu suteikė Sovietų Sąjungai teisę laikyti Lietuvoje savo kariuomenę. Todėl spalio 11-oji žymi ir Vilniaus grąžinimą, ir Lietuvos saugumo padėties pasikeitimą.

Kodėl Vilniaus klausimas iškilo 1939 metais

Vilnius ir Vilniaus kraštas po Pirmojo pasaulinio karo tapo Lietuvos ir Lenkijos konflikto centru. 1920 m. Lenkijai užėmus Vilnių, Lietuvos valstybė sostine laikė Kauną. Tarpukariu Vilniaus susigrąžinimas buvo svarbus politinis tikslas ir visuomeninės tapatybės dalis. Vis dėlto ilgalaikis Lietuvos siekis savaime nereiškė, kad 1939 m. atsirado galimybė miestą susigrąžinti laisvai pasirinktomis sąlygomis.

1939 m. rugsėjį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lenkiją užpuolė Vokietija, o netrukus į jos teritoriją iš rytų įžengė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Sovietų pajėmoms užėmus Vilnių, miestas atsidūrė Maskvos kontrolėje. Ši nauja padėtis atvėrė kelią susitarimui su Lietuva, tačiau derybos vyko esant dideliam Sovietų Sąjungos kariniam pranašumui.

Ką nustatė spalio 10 d. sutartis

Sutartimi Sovietų Sąjunga įsipareigojo perduoti Lietuvai Vilnių ir dalį Vilniaus krašto. Perduodamos teritorijos ribos buvo pažymėtos sutarties žemėlapyje. Taigi dokumentas nenumatė viso krašto, kurį Lietuva laikė Vilniaus kraštu, perdavimo. Šis skirtumas svarbus vertinant, ką tiksliai Lietuva atgavo.

Sutartis Vilniaus klausimą susiejo su savitarpio pagalbos įsipareigojimais. Jos III straipsnis numatė Sovietų Sąjungos teisę Lietuvos teritorijoje laikyti sausumos ir oro pajėgų dalinius. Jų dislokavimo vietos turėjo būti nustatytos atskiru susitarimu. Tai reiškė, kad teritorinis laimėjimas buvo susietas su kariniu įsipareigojimu: Lietuvoje galėjo veikti sovietų pajėgos.

Visą sutarties tekstą galima skaityti Lietuvos Respublikos teisės aktų registre. III straipsnis padeda atskirti dvi dokumento puses: Vilniaus ir dalies krašto perdavimą bei sovietų karinių dalinių laikymą Lietuvos teritorijoje. Viena sąlyga nepanaikino kitos reikšmės.

Spalio 11-oji ir spalio 28-oji žymi skirtingus įvykius

Spalio 11 d. sutartis įsigaliojo, tačiau Lietuvos administracija Vilnių perėmė vėliau, spalio 28 d. Šios datos nėra sukeistinos: pirmoji žymi susitarimo įsigaliojimą, antroji – Lietuvos administracijos įžengimą į miestą. Šis chronologinis skirtumas padeda tiksliai atsakyti, kas nutiko spalio 11-ąją.

Pagal sutartį ir ją lydėjusius susitarimus Sovietų Sąjunga įkurdino karines bazes Lietuvoje. Raudonosios armijos dalinių buvimas reiškė, kad Lietuvos teritorijoje atsirado didelė užsienio valstybės karinė jėga. Lietuva formaliai išlaikė valstybingumą, bet tokia karinė padėtis ribojo jos galimybes savarankiškai spręsti saugumo ir užsienio politikos klausimus.

Kodėl sutartis vertinama dvejopai

Lietuvai Vilniaus sugrįžimas įgyvendino ilgai siektą politinį tikslą. Miestas vėl tapo Lietuvos dalimi ir valstybės sostine, o po beveik dviejų dešimtmečių Lenkijos valdžios tai turėjo didelę simbolinę reikšmę. Šio fakto nereikia sumenkinti vertinant sutarties sąlygas.

Kita vertus, sutartis buvo sudaryta ne lygiomis ir laisvomis aplinkybėmis. Sovietų Sąjunga turėjo karinę persvarą, o Lietuva kartu su teritoriniu pokyčiu priėmė įsipareigojimus, kurie leido sovietų kariuomenei įsitvirtinti jos teritorijoje. Todėl šis įvykis vertinamas ne tik kaip Vilniaus grąžinimas, bet ir platesniame Lietuvos suvereniteto bei saugumo kontekste.

Visuotinė lietuvių enciklopedija pateikia platesnį tarpukario Lietuvos, Vilniaus krašto ir sovietinės okupacijos kontekstą. Sutarties tekstas savo ruožtu leidžia tikrinti konkrečias jos nuostatas, įskaitant III straipsnį. Šių šaltinių sugretinimas padeda išvengti supaprastinto pasakojimo apie vienareikšmę pergalę: teritorinis laimėjimas buvo realus, kaip ir kartu prisiimtos karinės sąlygos.

Kitas atskaitos taškas – 1940 metų okupacija

Spalio 28 d. Lietuvos administracija perėmė Vilnių, o 1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir ją aneksavo. Tai buvo vėlesni, atskiri įvykiai, todėl jų nereikėtų sutapatinti su 1939 m. spalio 11 d. sutarties įsigaliojimu. Tačiau 1939 m. susitarimas ir sovietų bazių įkurdinimas yra svarbi platesnio saugumo konteksto dalis: jie paaiškina, kaip Sovietų Sąjungos kariuomenė buvo įsitvirtinusi Lietuvoje dar prieš 1940 m. okupaciją.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos teisės aktų registras